Atleistas atvedė mane į karjeros kelią - mūza

Pirmaisiais Tristano Layfieldo metais po kolegijos jis dirbo mokslo darbuotoju universitete netoli Detroito. Aštuonis mėnesius praleidęs penktadienį jis su draugu aplankė Čikagą. Prieš išvykdamas jis pateikė savo darbo laiko apskaitos žiniaraštį.

Vis dėlto tą ketvirtadienį sistemoje buvo trūkumų. Jis galėjo registruoti tik įprastą darbo laiką, o ne laisvalaikį. Šis technologinis gedimas buvo įprastas reiškinys - dauguma universiteto darbuotojų tai patyrė. Nepaisant to, jis paėmė ekrano kopiją, kad grįžęs galėtų parodyti savo viršininkui.

„Būdamas natūraliai skeptiškas žmogus, aš nusprendžiau, kad turiu pradėti apsidrausti nuo dokumentų dokumentavimo“, - aiškina Layfieldas. (Kuris, sąžiningai, niekada nėra bloga mintis.)

Nepaisant įrodymų, jis buvo atleistas kitą antradienį. Na, rūšiuoti.

Papeiktas už neteisingą savo darbo laiko apskaitą, Layfieldas išaiškino sistemos trūkumą. Bet tai tikrai nepadėjo. Be šio klausimo, jie taip pat manė, kad jo pasirodymas nėra lygus, nes vienas iš jo neseniai atliktų laboratorinių eksperimentų buvo užterštas.

Visiškai skaidriai Layfieldas mano, kad jo viršininkas ieškojo priežasties jį paleisti. Nors jis turėjo galimybę pristatyti savo bylą teismų kolegijai, HR paaiškino, kad jei prarastų, jam būtų tikrai sunku ten gauti kitą darbą. Tačiau jei jis išeitų iš tos dienos, jis turėtų daugiau šansų užimti kitas pareigas universitete.

„Layfield“ pasirinko antrą variantą. Galų gale, ji arba atsistatydino, arba rizikavo būti pašalinta iš didžiausio nuomos šaltinio bendruomenėje. Būdamas naujas mažai patirties turintis gradas, jis negalėjo tuo rizikuoti.

Jis nebuvo tikras, kaip judėti pirmyn, tačiau žinojo, kad turi - net žinojo, kokia nesąžininga jo padėtis.

„Aš vienai dienai leidžiau pasigailėti“, - dalijasi Layfieldas. Jis pasakė sau: „Tu gali verkti tiek, kiek nori, ir jauti tiek, kiek tau reikia. Bet kai rytoj pabusite, jau laikas veikti. “